Pats stebiuosi, kaip kartais ateina mintys. Pačiu netikėčiausiu metu.
Šiandien kepiau duoną. Ilgai. Bene keturias valandas. Ir štai, imdamas karštą kepalą, staiga prisiminiau Tave, mano Laive. Na taip, juk šiandien Vasario 14-oji. Ką gi daugiau, jei ne Tave myliu jau kelintą dešimtmetį? Kas gi daugiau, jei ne tu atsako man tuo pačiu? Priimu tave tokį, koks esi. Nenoriu didesnio, gražesnio, naujesnio. O ir tu juk taip pat. Puikiai žinau, kad nesu tobulas. Esu tave ir įskaudinęs, ir apleidęs. Tu neišdavei, nenusisukai, nereikalavai iš manęs, kad tapčiau kitoks. Kaip tave pasveikinti, ką tau padovanoti, ištikimasis mano drauge? Naują elektronikos stebuklą? Burę? Inkarą? Kiek ilgai mes džiaugiamės tais pirktiniais žaislais? O žinai, sutvirtinsiu tavo bepradedančią girgždėti pertvarą: suklijuosiu, įsuksiu vieną kitą sraigtą, patepsiu aliejumi. Visiškai nesimatys, kur taisyta. Ir žinosime apie tai tik mudu.
Tik Tu ir aš.

Pats stebiuosi, kaip kartais ateina mintys. Ir apie ką jos?